RopeJumping.lt

Taigi vaigi, vagi na Prieš pora dienų grįžome iš puikios kelionės po Ispaniją. Apankėm, pamatėm daug – Alikantę, Madridą, Almeriją, Malagą, El Chorro ir t.t. Viskas buvo super, tikrai verta atskiro straipsnio, prisiminimų, patarimų pasidalinimo, bet… kaip visad po kelionės nėra laiko kada memuarais užsiiminėt Tad kol kas tik perpublikuojų straipsnį iš Ekstremalas.lt apie geriausią kelionės dalį – pasivaikščiojimą ir šuolius su virve legendiniame “El caminito del Rey”

El Caminito del Ray – Mažasis karaliaus kelias – kvapą gniaužiantis siauras klinties uolose susiformavęs tarpeklis Pietų Ispanijoje. Beveik dviejų šimtų metrų aukštyje įrengta kalnų perėja yra daugiau nei trijų šimtų metrų ilgio. Iš ten grįžę lietuviai ne tik įveikė ne kiekvienam mirtingajam praeinamą kelią, bet net atliko šuolius su virve!

Beveik dviejų šimtų metrų aukštyje įrengta kalnų perėja yra daugiau nei trijų šimtų metrų ilgio. Tako plotis siekia ne daugiau nei metrą.

Legendinėje ir viso pasaulio ekstremalams žinomoje El Caminito del Ray lankėsi septynių lietuvių ekstremalų grupė: vienas Lietuvos šuolių su virve asociacijos narys Dainius, netrukus juo tapsiantis Laurynas, pretendentė Idilija. Taip pat dar keturi keliautojai ir ekstremalių pojūčių gerbėjai – Viktorija, Dovilė, Vilius ir Rytis.

Po to, kai 1999-2000 metais šioje vietoje tragiškai žuvo keturi ekstremalai, kelionės šia siaura kalnų perėja lbuvo uždrautos: specialiai išgriautas priėjimas, o policija rengia reidus.

Nepaisant to, ne vienas nutrūktgalvis rado būdą, kaip ten patekti. Eiti Mažuoju karaliaus keliu ir po kojomis išvysti prarają bei gilumoje tekančią Guadalhorce upę išdrįsta toli gražu ne visi.

Betoninės platformos, apgriuvę laipteliai prie kalno krašto, tuneliai, tilteliai, apleistos arabų šventyklos ir Romos laikų griuvėsiai. Po kojomis, kur plyti bedugnė, pažvelgti ir eiti pirmyn ryžtasi tik patys didžiausi ekstremalai.

“Labai patiko. Nuostabi aplinka, vaizdai. Tačiau nėra pernelyg ekstremalu. Tik naujokams dreba kojos, – šypsojosi po kelionės Lietuvos šuolių su virve asociacijos narys ekstremalas Dainius Pilypas. – Tiesa, šuoliai buvo itin ekstremalūs”.

Pasak Dainiaus, einant siaura perėja, takas ištrupėjęs bent trijose vietose, o ten – dviejų metrų tarpai. Po kojomis – bedugnė.

“Tačiau yra metalinis bėgis, – Ekstremalas.lt portalui pasakojo D. Pilypas. – Tai juo ir pereidavome. Nebūtinai reikia eiti drąsiai, kaip mes. Galima ramstytis į sieną”

Taip pat yra vietų, kur nėra saugos troso arba patenkant “klasikiniu priėjimu” su apraišais ir saugos ūsais, kol bandoma persisegti, yra tikimybė nuslysti nuo metalinių strypų.

Antrą dieną, kai jau trečią kartą lietuviai lipo ant El Caminito del Ray, tai net iš tos pusės, kur būtini apraišai, saugos ūsai ir laipiojimo įgūdžiai, Dainius ėjo pasiremdamas tik rankomis.

“Tad galima patekti ir be įrangos, – rizikavo savimi pasitikintis D.Pilypas. – Tik, žinoma, klaida kainuotų bent sulaužytas abi kojas, nes toje vietoje – apie 30 metrų aukštis. O po to takas jau veda ir 100-130 m aukštyje”.

Šuoliai su virve nuo 100 metrų aukštyje įrengto tiltuko – jau kita, ekstremalesnė istorija.

“Turėjom minimalią įrangą, – prisipažino Dainius. – Sėdėjome ant tiltuko ir galvojome nepavyks. Rizikavome ir laimėjome. Tiesa, šuoliui sąlygos buvo sunkios. Vėjo plaikstoma ir pinama virvė, nemažas smūgis ir svingas, saugantis, kad kur nors neišsitėkšti į uolas.”

Tačiau Dainius ir Laurynas atliko po šuolį nuo maždaug 100 metrų aukštyje įrengto tiltuko.

Idilija šokti nerizikavo: ten tai daryti buvo pernelyg pavojinga. To nerekomendavo Dainius su Laurynu.

“Vieta nuostabi, nuotraukos neperteikia viso grožio. Tiesa, nėra taip baisu, kaip galvojome. Rekomenduoju visiems ten apsilankyti, kurie bent šiek tiek domisi kalnais ir turi minimalios patirties, – apie El Caminito del Ray mums sakė Idilija. – O šuolis su virve? Dabar šiek tiek gailiuosi, kad neįšdrįsau. Tačiau turiu dar ne itin daug patirties. O ten pūtė stiprus vėjas, todėl galėjau nesuvaldyti situacijos”.

Dainius ir Laurynas, nušokę nuo tiltelio 100 metrų aukštyje, patyrė 30 metrų laisvojo kritimo ir dar apie 10 metrų dinaminio.

“Tai – daugiausiai, ką galima ten patirti, nes tarpeklis siauras, žemyn spaudžia sienos ir telieka vos kelių metrų pločio tarpas, – Ekstremalas.lt portalui prisipažino Dainius. – Tad buvo pakankamai baisu šokti į tą “skylę” ir po vieną šuolį mums pilnai pakako. Svarbu, kad grįžome gyvi ir sveiki”.

Apie lietuvių rengiamus ekstremalius šuolius netrukus sužinojo El Caminito del Ray ėjusi prancūzų bei ispanų grupės.

Jie kantriai laukė dvi valandas, kol lietuviai ekstremalai kruopščiai rengėsi šuoliams. Dainiaus ir Lauryno šuolius jie užfiksavo fotoaparatais ir mobiliaisiais telefonais.

Kelionės fotometraštis: FaceBook.com/media/set/?set=a.10150620025065207.682964.803285206

El caminito del Rey fotometraštis: FaceBook.com/media/set/?set=a.10150620076130207.682980.803285206

Lietuvos šuolių asociacijos su virve nariai neseniai grįžo iš Prancūzijos ir Šveicarijos. Neoficialiais duomenimis lietuviai pirmą kartą pasaulyje atliko šuolius su virve nuo Luzzone užtvankos Šveicarijoje!

Septyni lietuviai atliko šuolius su virve Šveicarijoje nuo Luzonne užtvankos, o su jais Prancūzijoje susitikęs Saulius Kirstas BASE šuolį nuo uolos Verdono tarpeklyje.

Lietuvos ekstremalai pradžioje taip pat ketino atlikti šuolius su virve Prancūzijos pietryčiuose, Alpėse, esančiame apie 20 kilometrų ilgio ir 700 metrų gylio Verdono tarpeklyje.

Tačiau dėl nepalankių orų ir žandarmerijos reikalavimų čia pavyko atlikti tik B.A.S.E. šuolį Prancūzijoje gyvenančiam lietuviui S.Kirstui.

Tačiau po kelių dienų Lietuvos šuolių su virve asociacijos nariai pirmieji pasaulyje atliko šuolius nuo Šveicarijos Luzzone užtvankos!

Specialiai Ekstremalas.lt savo skaitytojams – Lietuvos šuolių su virve pradininko Arvydo Vasiliausko pasakojimas apie šuolius nuo Verdono užtvankos.

“Dvi savaites buvome “eurotripe”. Keliavo septyni žmonės, Saulius – aštuntas, bet į Verdoną atvyko tik porai dienų pašokinėt B.A.S.E. Jis ten šokinėjo ir daug ir anksčiau. Mūsų kompanijoje – penki asociacijos nariai ir du asociacijos draugai nuolat keliaujantys su mumis.

Pirminis planas buvo nušokti nuo Verdono kanjono 400 metrų aukščio uolos. Ten B.A.S.E. šuolius atliko Saulius Kirstas, o mes tuo metu įrenginėjome sistemą.

Po to jis išvyko. Mes porą dienų laukėme gero oro, nes buvo “nesveiki” vėjai, kurie būtų lydėję blogą šuolį ar nelaimę. Vėliau sistemą pamatė žandarmerijos atstovai ir paprašė mums ją nusirinkti. Seniūnija, deja, irgi nedavė leidimo.

Tada linksmai keliavome toliau, pro Šamoni slėnį – Monblaną kitus kalnus, kol galiausiai nukakome į Luzzone užtvankos Šveicarijoje, kur atlikome šuolius su virve.

Šokinėjome kol nenukrapštė policija. Įsirengėme per pustrečios valandos, kas yra labai greitai, naktį. “Vazos” ilgis buvo apie 300 metrų ir jau nuo ryto pradėjome šokinėti.

Aukštis – 165 metrai, bendro kritimo – apie 140 metrų. Atlikau bandomąjį šuolį. Ta vieta man atrodė tarsi didelis šulinys. Iššokau į labai stabilią kritimo poziciją. Jausmas – tarsi tuoj į ką nors atsitrenksiu. Bet kritau ir kritau, ir galiausiai – labai švelnus stabdymas.

Po to šuolius atliko kiti kelionės dalyviai. Iškart po šuoliu šventėme Velykas. Nieko nėra nuostabesnio daužyti kiaušinius ir valgyti Velykų pietus ant ką tik padaryto “nesveiko” objekto kalnuose – 2 kilometrų aukštyje!

Po to keliavome per Vokietiją, Čekiją ir Lenkiją lankėme šuolių objektus, bet nešokinėjome. Tik apžiūrinėjome kažkada šuolininkų išbandytus ir dabar uždarytus objektus.

Luzzone užtvanka, nuo kurios atlikom šuolius ypatinga tuo, kad mūsų žiniomis, mes pirmieji pasaulyje nušokome būtent “rope jumping” (šuoliai su virve) principu nuo užtvankos.

Iki šiol nuo užtvankų buvo padaryta B.A.S.E. ir “bungy” šuoliai, bet niekada – “rope”. Beje, pagal aukštį tai – penkta vieta pasaulio istorijoje šokant su virve. Vieta ypatinga dar tuo, kad neįsivaizduoju kitos tokios aukščio ir greičio santykių įrengimo vietos.”

Ekstremalas.lt

Uolos aukštis – 250, šokta nuo 230, laisvo kritimo aukštis – 170 metrų! Apie liepos 4 dieną Ukrainoje, ant Šaan Kajos uolos, pasiektą naują Lietuvos šuolių su virve rekordą Ekstremalas.lt jau operatyviai informavo. Šiandien savo skaitytojams siūlome paskaityti ekstremalo Arvydo Vasiliausko mintis apie kelionę į Krymą.

“Rašydamas šį „trip raportą” pabandysiu apžvelgti šimtus įspūdžių, kuriuos teko patirti kartu su kolegomis, atliekant milžiniškus šuolius.

Idėja atlikti šuolius Šaan Kajoje gimė, kai pirmieji nuo jos nušoko komanda iš Sankt Peterburgo R.A.P.T ir “Zhileznij Most” iš Ukrainos. Tad mes – esame trečioji komanda, kurie įveikė šią uolą.

Kokia turėtų būti ši kelionė? Kilo idėja atlikti naują šuolių liniją, tam tikra prasme auginant naują “Rope Jumperių” kartą ir pildant savo grupę naujais nariais.

Idėjos pagrindas toks, kad į kelionę vyksta tik keletas asociacijos narių (dabar vykau aš, Darius ir Marius), o visą kitą likusią grupę sudaro ne asociacijos nariai o tiesiog paprasti žmonės nepažįstantys vieni kitų (šioje kelionėje tai buvo: Modestas, Vaidas, Romas, Ignas, Paulina ir Tatjana).

Jie visą savaitę dirba kartu su profesionalais ant labai sudėtingo objekto, kelionėje atsiskleidžia visi žmogaus pliusai ir minusai, jis supranta ar toks hobis jam tinka ar nelabai.

Ir štai birželio 29 dienos vakare išvykstame iš Vilniaus. Tą pačią dieną grįžau iš kelionės, kurioje įkopiau į Monblano viršukalnę ir tuoj pat susikrovęs kitus daiktus, kilometrines virves išvykau į kitą.

Apie Ukrainą iki kelionės stengiausi išsiaiškinti kuo daugiau, bet ten, ką mes pamatėme, daugumai sukėlė milžinišką kultūrinį šoką.

Vos pervažiavus sieną (tai užtruko vos 2 valandas) atsidūrėme lig kitame pasaulyje, 20 metų atgal. Supratau, kad mūsų automobilis gali ir nepasiekti kelionės tikslo.

Keliai siaubingi, atrodė, kad netrukus nulėks ratai, krato, tranko, baisu. Norėdami turėti mažiau problemų pasienyje ir vežtis mažesnį svorį, maisto atsargas nusprendėme nusipirkti Žitomiro mieste.

Tai buvo mūsų klaida, neįvertinome, kad deficitas egzistuoja netgi puikiame prekybos centre. Pirmą kartą savo gyvenime stovėjau eilėje prie duonos.

Apsiperkant už 600 grivinų (apie 250 litų) visą laiką prie kasos stovėjo apsauginis nustebęs kupiūrų gausa mano rankose ir net davė man “super pirkėjo” kortelę su 5 procentų nuolaida.

Kelionė tęsiasi, GPS‘ai rodo, netrukus bus autostrada, bet išvažiuojame į tikrąją ta žodžio prasme akmenimis grįstą kelią… Ir taip – apie 20 kilometrų. Nebesuprantu, kaip mašina nesubyra.

Privažiuojam vietinį gyventoją, klausiame, kaip rasti normalų kelią iki Krymo. Atsako, „Bolše Chrienovij dorogi nebudit” (“Daugiau prasto kelio nebus”). Žinoma, viskas buvo labai panašiai.

Pasikratę ir dardėję dar apie 20 km išvažiavome ant Kijevas-Odesa autostrados, ten mūsų greitį stabdė tik karts nuo karto prastesnės kelio atkarpos ir bagažinė ant stogo, kuri neleido mums viršyti 150km/val.

Jei pagalvojote ar nebuvo mūsų sustabdę policininkai, lakstant tokiais greičiais, buvo (smile-šypsena). Piniginėje atsidedame apie 150 grivinų (apie 50 litų), susimokame ir lekiame toliau. Turėjome šeštąjį pojūtį, kur stovi policijos ekipažai, tai sumokėti “kelio mokestį” teko vienintelį kartą.

Taip per 36 valandas nusikratėme iki Alupkos miestelio Kryme, kur ir buvo debesyse pasislėpęs mūsų kelionės tikslas.

Einame apžiūrėti Šaan Kajos, kuris reiškia „Kalnų vanduo”. Ieškome girininkų, kurie turėtų mus nuvežti iki uolos, nes kelias be galo ilgas.

Girininkų būdelės, kuri turėjo stovėti konkrečioje vietoje, nebėra, dingusi. Galiausiai ,per vietinius susirandame girininką, kuris atvyksta iki mūsų su motoroleriu.

Tai – kareiviškai apsirengęs diedukas „Dedia Miša”. Sakome, kad mes iš Lietuvos atvykome paskraidyti.

Sako žinau, bet bus daug bėdų, kadangi reikės pinigų (davė suprasti kad reikės mokėti kyšius už viską: gyvenimą rezervate, užvežimą įrangos ir evakuaciją ir t.t.). Na bet, kad teks mokėti už tokias egzotiškas paslaugas mes jau žinojome ir buvome su tuo susitaikę.

Atvažiuoja “GAZ 66″ karinis sunkvežimis, sumetame savo įrangą ir pajudame į kalną. Važiuojame tokiais takeliais, kur sunku patikėti, kad transporto priemonė galėtų pravažiuoti.

Tyliai su nuostaba pareiškiame pagarbą rusiškai technikai (sunkvežimis suvartoja tik 50 litrų 100 kilometrų).

Atvažiavome, išsikrovėme, čia gyvensime penkias dienas. Dalis įsirengė palapinėse, dalis – uoloje.

Įsirengę stovyklą, lipome uolą apžiūrėti ir aptarti, nes jau kitą dieną reikės viską įrengti. Įlipti į uolą užtrunka 30-40 minučių, su įranga – nemažiau valandos. Per dieną tekdavo lipti 1-3 kartus.

Ryte atsikėlę susidėjome reikalingiausią įrangą, kurią reikėjo užsinešėme ant 250 metrų aukščio uolos. Kiekvienam – apie 30 kg mantos, tad su didelėmis kuprinėmis, panašūs į sraigę Olaivą iš Keistuolių teatro, ir tokiu pat greičių kaip sraigės, užpuškėjome ant uolos.

Pradėjome 600 metrų ilgio “vazos” pertempimo darbus. Sunkiausia buvo pertempti virvutę nuo uolos krašto į medžius esančius apatiniame vazos tvirtinime.

Šių darbų metų vos išvengėme skaudžių traumų ar net mirtinų įvykių porai komandos narių. Vienam komandos nariui leidžiantis virve nuo uolos, ir paskui save tempiant pertempimo virvutę, nuo uolos atskilo plytos dydžio akmuo.

Pasišokinėdamas ir skriedamas žemyn pataikė į nusileidimo virvę (prakirto virvės šarvą, nutraukė pora gijų) ir praskriejęs 20 cm nuo galvos komandos nariui nubildėjo žemyn.

Nuleidus virvutę iki žemės, mums ją reikėjo pernešti per slėnį apaugusį medžiais. Darydavome specialius tvirtinimo taškus, kad virvės ilgis netrukdytų pereiti slėnio, po to tie taškai būdavo atleidinėjami ir taip ištiesiant pilna virvutės ilgį nuo kalvos viršaus iki galutinio taško.

Virvutės pratempimui užtrukome visą dieną, kiek žinome, rusams tai padarė per dvi. Kitą dieną šia virvute buvo pertempiamos pagrindinės vazos virvės.

Įtemptos vazos ilgis siekė 600 metrų. Tą pačią dieną buvo įrengtos stabdymo ir šuolio virvės, užkėlimo sistema. Žmonių motyvacija buvo labai didelė: kartais net nesileisdavome žemyn pavalgyti, kol neatlikdavome darbų. Juokdavomės, kad “gyvename ant vandens ir bombonkių” (čiulpiamųjų saldainių).

Šuolių diena. Pirmasis, kaip ir dažniausiai, šokau aš. Galvojau, kad, nuo Šaan Kajos, dėl laiko stygiaus, šoksiu tik kartą, todėl norėjau išnaudoti viską, kas įmanoma.

Atsistojau ant “exito”, nuolat galvojau apie savo kūno padėtį tokiame ilgame „free falle” (laisvas kritimas).

Girdžiu atgalinę atskaitą. 10… 9… 8…1… ir išeinu į stabilų laisvąjį kritimą. Pamažu “išeinu ant pilvo” ir patiriu ir ilgą, ilgą kritimą.

Artėja medžiai, žvilgt į virvės likutį, mintyse, akimirksniu, pamaniau praeisiu ir praėjau. Vėliau iš foto ir video paaiškėjo, kad greičiausiai pasiekiau absoliutų Šaan Kajaus rekordą, sustojau vos metras nuo medžių viršūnių. Gerų emocijų užteko visai dienai.

Po manęs šoko kolega Darius, vėliau Asociacijos narys Marius. Po to prasidėjo neprofesionalų valanda.

Iki jiems šokant, daug kalbėjomės ir treniravomės su įranga, todėl šokant jiems didesnių bėdų neiškilo.

Per pirmąją ir antrąją šuolių dieną nušoko likusieji: Modestas, Romas, Tatjana, Paulina, Ignas ir Vaidas. Parengti sistemą šuoliui trunka pusantros val. todėl smarkiai džiaugėmės, kad užteko jėgų ir ištvermės nušokti visiems komandos nariams.

Bendras reziumė: Šaan Kajos uolos aukštis 250 metrų, šuolio vieta – 230 metrų, laisvojo kritimo – 170-180 metrų, bendras kritimas su stabdymu – 190-200 metrų, 8 sekundės laisvojo kritimo. Įrangos svoris – 260 kg, kelionėje užtrukome 72 valandas iš jų -11 valandų muitinėje.”

Šiemet didžiąsias metų šventes sutikau kitaip – Kūčių pavakary stipriai apkabinę tėvus, šokome į didžiulį nuomotą autobusiuką ir išmynėme… į Kroatiją Kalėdų vakarienės pačios “švenčiausios” šalies – Lenkijos, greta kažkurios benzino kolonėlės, aikštelėje, metu sustingdžiau šypsnį lūpose, lėtai nužvelgusi naująją šeimą – RJ šeimą

Kelionė tolima, bet neprailgusi, nes tarsi narkomanai (tiksliau, juokomanai ) negalėjome paliauti linksmintis, atrasti vis šmaikštesnių ir įmantresnių bajeriukų, krykštavome tarsi vaikai, kupini pasaulio džiugesio.

Galiausiai po paros kelionės pasiekėme pirmąjį tikslą – Slovėniją, Peračica tiltą.

Vos mestelėję akį į konstrukciją, išsiviepėme iš laimės ir ėmėme sutartinai ploti rankutėmis – pasirodo, šiemet Kalėdų senelis mums dosnus – vykdoma tilto rekonstrukcija, remonto darbai, todėl mums neteks užsiiminėti aukštesniuoju akrobatizmu, ropojant geležinėmis tilto konstrukcijomis, o galėsime patogiai vaikščioti, bėgioti, šoliuoti ar dar bet kaip išsidirbinėti ant saugių ir patogių medinių lieptelių, nutiestų statybininkų (clap)

Įkūrę stovyklą netoliese atrastame miškelyje, negalėjome patikėti savo sėkme Visi kupini jėgų ir entuziazmo sukinėjosi po miško aikštelę, šiąnakt atstojančią namus, dėliojosi, žiūrinėjosi įrangą, skanavo šiltos sriubos, o kai kas ir karšto kalėdinio vyno Žodžiu, spirgėte spirgėjome ir net, rodos, 20val susiruošėme miegoti tam, kad greičiau sulauktume ryto Žinoma, pusę nakties laiko prasivartėme ir prapliurpėme savo palapinėse.

Tą naktį tyliai, bet itin susikaupusiai kopiau į savo Everestą – užsimerkusi regėjau save, stovinčią ant 72 metrų tilto kolonos krašto, žvelgiančią į netoliese raibuliuojantį miškelį, akimis skaičiuojančią metrus. Tyliai, bet jusliai, rodos, jausdama tvinksėjimą su kiekvienu skaitmeniu, lūpomis skaičiavau “3… 2… 1…” ir akimirkai sulaikydavau kvėpavimą, nes užplūsdavo visą kūną, iki pat pirštų galiukų pažįstamas – gąsdinantis, bet kartu ir toks laukiamas jausmas… Virpuliukai giliai papilvėje, adrenalino pliūpsnis į smegenis, susigniaužiantys pirštai ir galiausiai virvei timptelėjus staigus oro pliūpsnis, tarsi viesulas šniokšdamas įsiveržiantis į plaučius!

Ankstyvas rytas. Tamsu, bet vos po pirmųjų žadintuvų pyptelėjimų palapinėse gimsta energingas krutėjimas, bruzdėjimas. Šįryt netgi galintys miegoti neturi jokio noro delsti, nes iš miegmaišių gena troškimas greičiau būti ten, tampyti šuolio sistemą, skaičiuoti ir… kristi!

Darbas darbą gena, komanda dirba tarsi vienas, puikiai veikiantis organizmas, gražu žiūrėti iš šalies.

Smagu stebėti akimirkai sustingstančius veidus, įsmeigiamas žemyn akis ir nejučia pakylančius lūpų kraštelius, kibirkštėles akyse Jei kas būtų tuo metu pamatavę išskiriamos energijos kiekį ore aplink mus, būtų nustėręs, nes tie devyni kūnai tą rytą galėjo sukurti juodąją skylę aplink save

Turiu slaptą įtarimą, kad tai pajuto ir netoliese esančios sodybos sargo iškviesti policijos pareigūnas bei saugos tarnybos darbuotojas Stebėjo iš šalies, apžiūrėjo apačioje esančią brangią statybų įrangą, įvertino, kad žalos jai nepadarėme, o aukštyje vykstantiems darbams trukdyti nepanoro

O ir vėliau atsiradęs namo šeimininkas, klampojantis po molyną ir gal kiek baikščiai, o gal paprasčiausiai nesuprantančiai nužvelgiantis apačioje esančius mane ir Dainių, galiausiai rusų, lenkų ir slovėnų kalbų mišiniu taip entuziastingai įsiplepėjo su manimi, užsikrėtė mano azartų, jog net paskambino žmonai ir lyg vaikas krykštaudamas ir juokdamasis, akimis paskaičiuodamas visus 72 tilto metrus, pasakojo jai, kas čia vyksta

Jausdama stipriai apglėbusius mano šlaunis, liemenį bei nugarą apraišus, jutau tvirtą pasitikėjimą jais. Palietusi šaltus karabinus, pajutau jų stiprybę ir galią. Galią išlaikyti mane. Ir dar šimtus tokių kaip aš Tarsi upe plaukiančios gyvačiukės, ore kybodamos vos vos vinguriavo virvės, tarsi paskatindamos, paragindamos, neleisdamos dvejoti. Žinojau, kad silpniausia grandis šioje sistemoje esu AŠ. Mano baimė. Ir nepagrįstas nepasitikėjimas. Dabar šypsausi, prisimindama kaip nuoširdžiai pykau, žvelgdama į ore bėgančias savo kojas Bet šį menkniekį užgožia kitas prisiminimas – girdėjau skrodžiamo oro šniokštimą, jutau rankoje virvę, bet negniaužiau jos taip stipriai, jog, rodos, turėtų sutrupėti pirštų kauleliai, stebėjau skriejančius pro šalį vaizdus ir… nelaukiau virvės timptelėjimo, kritimo pabaigos, mėgausi tuštuma ir akimirka, kai kūnas neturi jokios atramos, kažkur toli toli, giliai giliai pasąmonėje suvokiau, kad taip jaučiasi paukščiai!

7 šuoliai nuo Peračicos tilto ir, anot Arvydo, 33% kelionės tikslo pasiekta Šturmuojam toliau

Vakarop kirtome Slovėnijos – Kroatijos sieną. Apie mus sutikusius ir priėmusius kroatus galėčiau parašyti ne tik atskirą straipsnį, bet ir visą knygą Tokio žmonių nuoširdumo, tyrumo ir gebėjimo džiaugtis. Paprastumo ir pietietiško laisvumo. Draugiškumo ir tyro troškimo atrasti, pažinti, sužinoti. Ėch, gabalėlį savo širdies tikrai palikau Kroatijoje, Karojboje, Labinjanų apsuptyje

Šturmuojame dar vieną “viršūnę” – Pazinska jama pėsčiųjų tiltą. Ideali vieta privažiavimui, abstu praeinančių smalsuolių, įtariai nužvelgiančių atsispiriantį ir krintantį žemyn organizmą , netgi pabandančių pačiupinėti virves, paklausti apie jų savybes.

Vis dar mieliau renkuosi šuolį nugara. Jaučiuosi, tarsi krisdama į minkštutėlius patalus Nors esu skatinama neužsiiminėti vaikų žaidimais ir pažvelgti artėjančiai žemei į akis , visgi neforsuoju. Pirmiausia noriu pajusti savo kūną erdvėje, suprasti jį, sugebėti ne tik kristi kaip obuolių maišui, bet ir pakeisti, pavyzdžiui, rankos padėtį. Noriu viską daryti sąmoningai, o ne užsimerkusi ir be jokio suvokimo, kas ir kodėl vyksta aplinkui. “Zdetsva vysoti bajus” , bet galiu su ja pasigalinėti ir kovą laimėti

Kroatai liko sužavėti Vilniaus RJ komandos šuolių sistema. Eilėmis rikiavosi ir nekantravo išmėginti, anot vieno iš jų, vėliau prasitarsiančių – ši sistema jam suteikia kur kas daugiau pasitikėjimo nei kroatiškoji svarstyklių tipo

Šoko, skraidė, krykštavo, juokėsi, bijojo ir po to džiaugsmo ašarų kupinomis akimis dėkojo už pagalbą pasiryžti ir nugalėti save Tiek emocijų ir džiaugsmo vienoje krūvoje reikėtų dar paieškoti

n šuolių ir, anot Arvydo, 66% kelionės tikslų pasiekta

Sekančią dieną tiesiog pabuvome turistais

Vaikštinėjome miestų ir miestelių gatvėmis, pirkome magnetukus ant šaldytuvo, fotografavomės ant kiekvieno kampo ir gerte gėrėme ukrainiečio gido, netikėtai sutikto ant Pazinska jama tilto ir pasisiūliusio mums aprodyti apylinkes, informaciją. Vakare mūsų laukė kultūrinė, tradicinė kroatiška vakarienė, užtrukusi apie tris valandas ir prikimšusi mus visus tarsi kokius paršiukus – šaltas, du karšti ir desertas bei daug daug vyno… sunku Galiausiai sukritus į savo guolius, manau, visų pasąmonėje kirbėjo vienintelė mintis – rytoj didžioji diena ir aukščiausias kelionės objektas – 125 metrų Limska draga tiltas.

Būtina paminėti, jog pastarasis tiltas po aibės baser’ių šuolių ir keleto kroatų RJ komandos susidūrimų su policijos pareigūnais, buvo uždarytas pėstiesiems. Esmė tame, jog jis yra kaip ir magistralinis viadukas, todėl eismas čia ganėtinai judrus, aukštis savižudžiams tinkamas , todėl visuomenės ramybės sergėtojai yra linkę neleisti niekam vaikštinėti, tuo labiau užsiiminėti extremaliu sportu, todėl prisegiojo kamerų, kurios, beje, paaiškėjo, jog mūsų apsilankymo metu neveikia , bei pridėliojo vaikščioti draudžiančių ženklų.

Diena lietinga, bet darbinga. Šuolio sistema paruošta kroatų speleologų būstinėje, todėl greta Limska draga tilto esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje telieka išsimatuoti ir paruošti šuolio virvę.

Keliu pravažiavęs policijos autobusiukas po kiek laiko apsisuka ir grįžta atgalios. Gal stebi, o gal tik savo reikalais važinėja. Greta mūsų stovėjimo aikštelėje stabteli greitosios pagalbos lengvasis automobilis. Kelias minutes stebi. Nuvažiuoja matyt, pamanęs, jog masinė savižudžiu fiesta čia negresia ir nėra čia ko kiurksoti Luka su Arvydu nutolsta tilto ilgyje, nusileidžia dažytojų paliktoje konstrukcijoje palei tilto koloną ir pradeda savo ilgą darbą – palei koloną įrengti pasikėlimo sistemą su saugos taškais – į koloną įgręžtais ankorais. Įsistvėrę didžiulę kuprinę, kurioje tyliai ilsisi šuolio sistema, tiltu pajuda Dainius su Andrium.

Visi likusieji leidžiamės vingiuotais keliukais žemyn, įsikurti apačioje esančioje aikštutėje, iš kurios planuojami stebėti šuoliai bei žadama keltis tilto kolona viršun. Kaip Luka sakė iš vakaro – “tokį šuolį turėsi užsidirbti – už’žumarinti į viršų” :-O

Lietus nurimsta. Bet darbai vyksta iš lėto, todėl ant kolonos esantys Dainius ir Andrius baigia sustirti. Tuo tarpu mus, esančius apačioje, sušildo tikėtasis, bet taip nelauktas policijos pareigūnų vizitas…

Atvykę pareigūnai nebuvo nusiteikę piktybiškai, tačiau vykdė savo pareigą – gavo skambutį iš pavyzdingo vairuotojo, važiavusio tiltu ir išvydusio ant jo dirbančius Dainių ir Andrių (kiek vėliau toptelėjo mintis, jog derėjo juos įvilkti į ryškiaspalves liemenes, kad būtų panašesni į kokius inžinierius, statybininkus ar šiaip tilto prižiūrėtojus. Bet šaukštai po pietų.), taigi privalėjo atvykti patikrinti. Užsieniečių dokumentų patikrinimas. Lukos ir Tomislavo duomenų užfiksavimas ir paprastas lakoniškas reziumė – nusirinkite įrangą ir nedelskite, nes kitas ekipažas jus stebi nuo kalvos viršaus ir jei mums teks atvykti dar kartą, susilauksite baudų ir priklausančios atsakomybės.

Kad ir kaip norėjosi spjauti į pareigūnų grasinimus, tačiau rizikuoti kolegų kroatų, savanorių gelbėtojų, kurie turi būti pavyzdys visuomenei, o ne įstatymų pažeidinėtojai, reputacija, būtų buvę nesąžininga.

Visgi vienam šuoliui buvo ryžtasi. Guodžiantis mintimi, kad jeigu atvyktų pareigūnai, aiškintume, jog tai būtina sistemos nuėmimui.

Dainiaus 80  metrų laisvo kritimo ir svingas atvirame slėnyje tarp kolonų negalėjo nepalikti įspūdžio, nesulaikyti kvėpavimo Ir nepakirbinti mažo noro giliai viduje – “noriu ” Bet kitą kartą

99% komandinių kelionės tikslų pasiekta Teliko 1%, bet labai svarbus – didelis skanaus šalto alaus bokalas kurį realizavome triukšmingu ir itin įspūdingų naujųjų metų vakarėliu

Tiesa, naujametę dieną sugrįžome ant Pazinska jama tilto išmėginti kroatiškųjų svarstyklių.

Vos keli iš mūsų – Linas, Arvydas ir Andrius, ryžosi timptelėti atsvaros maišus aukštyn, tuo tarpu kiti nusprendėme, kad kur kas patraukliau mums atrodo įprastoji šuolių sistema. Tiesa, Andriaus šuolis tąkart buvo su niuansais – svorio kategorija atitiko tai, kuri leido apkabinti kitoje tilto pusėje augantį medį

Sakoma, kad metai bus tokie, kaip juos sutikai Tikint tuo, mūsų laukia įspūdingi 2010-ieji metai, kupini adrenalino, draugiškų pareigūnų , žingsniuosime per mėnesius, sutikdami puikius žmones, atrasdami džiaugsmą ir pasigėrėjimą gyvenimu, mus supančia aplinka ir atrandamu pasaulio grožiu. Šiemet mes žinosime, kad “laimė - tai kelionė, o ne tikslas”!

Savaitgalį Kaune viešėję šuolių su virve virtuozai surengė ekstremalių išbandymų kupiną renginį “Rope Jumping Halloween 2009″. Savo pasirodymams svečiai iš sostinės pasirinko vieną labiausiai pamėgtų objektų – Panemunės pėsčiųjų tiltą.

Jei vadinamasis “helovynas” neatsiejamas nuo siaubo ir kitų baisybių, tai galima sakyti, kad šeštadienį nuo ryto ant pėsčiųjų tilto besibūriavę Rope Jumping asai tokią atmosferą sugebėjo meistriškai sukurti apsieidami be banalybėmis tapusios “helovyniškos” atributikos. Šuolinių su virve fanatikų susibūrime anaiptol nebuvo lėkšta ir nuobodu – nei kaukių, nei persirengėlių ar kitokių gąsdinimų čia net neprireikė. Pakankamą kiekį adrenalino garantavo itin ekstremalūs šuoliai nuo Panemunės tilto. Šuolininkai pasiekė neoficialų rekordą – per dieną buvo atlikti net 28 šuoliai. Beje, šįkart Ekstremalas.lt komanda juos ne tik stebėjo iš šalies. Šių eilučių autorius viską išmėgino savo kailiu būdamas tarp nemažo būrelio pirmašuolininkų.

“Dabar žinosi, apie ką tiek laiko rašei, o vis nebuvai patyręs”, – šypsojosi šuolių su virve krikštatėviu Lietuvoje laikomas Arvydas Vasiliauskas.

Taigi šįkart bent trumpai perteiksime tai, ką teko išgyventi didžiuliu greičiu skriejant žemyn ir palengva sustojant visai netoli apačioje tekančio Nemuno vandens paviršiaus.

“Aš drąsus, tikrai nieko baisaus čia nebus. Tik ką nušoko mergina, o prieš ją vienas po kito šokę du bičiuliai panoro tai pakartoti dar po vieną kartą. Vadinasi, tai tikrai veža”, – tokios pirmosios mintys sukosi galvoje išgirdus pasiūlymą pagaliau gyvai išbandyti, ką reiškia vadinamasis “fryfolas” (angl. Freefall – laisvasis kritimas) ir tas užburiantis jausmas.

“Naudojame naują sistemą. Vadinamajai “vazai” panaudota ilgesnė virvė. Taip kiek įmanoma suminkštintas tempimas. Pats tuo įsitikinsi – šuolio pabaigoje stabdymas bus lengvas ir švelnus. Ši sistema ypatinga ir tuo, kad padaryta šuoliui tiesiai į apačią, su minimaliu švytuoklės efektu”, – detaliai apie šuoliui skirtos sudėtingos virvių sistemos įpatumus papasakojo Arvydas, taip lyg dar labiau padrąsindamas šuoliui.

Tuo metu, kai Arvydas su kitu “Vilnius Rope Jumping team” nariu Dariumi demonstravo, kaip teisingai užsidėti apraišus, mintyse vis dar jaučiausi ramus.

“Ar visur aptempta pakankamai? Imk mano pirštines, kad būtų komfortabiliau”, – pusiau juokais pasiūlo Darius ir po akimirkos nusiima nuo rankų veikiausiai profesionaliems alpinistams skirtas juodas pirštines bei laikinai perleidžia jas man.

“Pasirink, nuo kur šoksi, – pasiūlo Arvydas ir trumpai primena pagrindines instrukcijas. – Įsivaizduok, tarsi mėgintum pasiekti ir įsitverti į priekyje, tolėliau esantį skersinį. Ištiesęs rankas turi šokti į priekį pasviręs maždaug 45 laipsnių kampu.”

Išklausęs nurodymų, imu galvoti apie vietą šuoliui. Galimybės yra dvi – perlipti per tilto turėklus ir atsistoti ant atbrailos nugara į juos arba dar metru padidinti laisvo kritimo aukštį ir stryktelti tiesiai nuo turėklų viršaus. Mąstyti pernelyg nėra kada, nes už nugaros stovi dar du ne mažiau entuziastingai nusiteikę pirmašuoliai. Taigi renkuosi antrąjį variantą: “Jei jau šokti, tai šokti, kad ilgam pakaktų.”

Po akimirkos jau ropščiausi ant turėklų. Tik tada supratau, kad visa manyje buvusi drąsa, iki tol man stovint ant kieto grindinio, staiga vienu ypu išgaravo. Kojos ėmė nevalingai drebėti, o žiūrint žemyn, šypsena veide nebebuvo tokia natūrali ir nerūpestinga.

Ką tik buvo pradėję nesmarkiai lynoti, tad nuo dulksnos turėklai gerokai sušlapo ir tapo slidūs. Man už nugaros „žemo starto” pozicijoje su virve rankose stovi Arvydas, pasirengęs taisyklingai paleisti virvę pasku mane, vos tik žengsiuu tą savo pamišėlišką žingsnį. Kad nenugarmėčiau žemyn anksčiau laiko, paprašau pagalbos iš pašalės: “Gal galit kas nors ranką paduot?”

Čia vėl pirmasis suskumba Darius. Taigi dešine ranka nesmarkiai atsiremiu jam į petį, o kaire – į Arvydą. Išmušė lemtinga akimirka – aš jau ant turėklo viršaus! Akimirką dirsteliu žemyn ir suvokiu, kad geriau to nedaryti, nes antraip mano šuolis su virve taip ir liks tik svajone, o aplink susirinkusiems smalsuoliams ir patyrusiems RopeJumper’iams tai sukels nemažai juoko ar bent jau tylaus prunkštimo.

Akimirką pasižiūriu į kairę, kur stovi bičiulis su vaizdo kamera ir fiksuoja bene didžiausią mano gyvenime iššūkį (vis dar dvejoju ir svarstau, kad akrobatinis skrydis su Jurgiu Kairiu galbūt tam irgi prilygo). Po to pasisuku į dešinę, iš kur į mane nutaikytas fotoaparato objektyvas.

“Viskas gerai. Buvai drąsus iki šiol, tai nepraskysk ir dabar. Ne tu pirmas, ne tu paskutinis… Kelis kartus giliai įkvėpk ir atmink, ką kažkada yra sakęs Arvydas, Darius ir kiti „Rope Jumping team” nariai – kuo ilgiau galvosi, tuo mažiau šansų, kad nušoksi”, – maždag tokius žodžius mintimis ištariau pats sau.

Jau ketinau kaip tik kelis kartus giliai įkvėpti ir buvau bepradedąs tariamą saviįtaigos ir raminimo “seansą”, bet kur tau! Arvydas užbėgo visoms dvejonėms ir kitiems bereikalingiems samprotavimams už akių ir ėmė garsiai skaičiuoti: “Pasiruošęs? Trys!.. Du!.. Vienas..!”

Akimirką pamaniau, kad imsiu rėkti jam atgal kažkur ne sykį jau girdėtą frazę: “Ne, ne, palauk. Leisk susikaupti. Aš tuoj, tuoj nušoksiu…”

Bet ne, kažkas veikiausiai prilaikė už liežuvio ir mintyse akimirksniu suskambo banalus, bet šiuo atveju teisingas šūkis: “Dabar arba niekada!”

“Einaaa!”, – po skaičiaus vienas nuskambėjo jokių vilčių nepaliekanti Arvydo komanda ir aš atsispyręs “su vėjeliu” skrieju žemyn. Beje, vėjelis iš apačios tikrai pūtė nemenkai, nes atrodė, kad ant galvos užmaukšlintas gobtuvas atlieka parašiuto funkciją.

Viskas vyko labai greitai. Nežinau, ar ten mano šešėlis, ar atvaizdas vandenyje artėjo nežmonišku greičiu, bet susidurti su nė vienu iš jų taip ir nepavyko. Jau po akimirkos sustojau ir likau kaboti žemyn galva. Tiesa, pamiršau paminėti, kad skirtingai nei buau iki tol įpratęs matyti šuolius su virve, aš, kaip ir dauguma kitų “helovyno” pirmašuolių ir patyrusių asų, šįkart buvau pririštas iš nugaros, kad adrenalino antplūdis kraujyje būtų mamsimalus, kai krenti veidu žemyn upės link.

Smagiai siūbuodamas po tiltu ir vis negalėdamas atsitokėti, savo emocijoms apsakyti negailėjau balso stygų. Ką šūkavau, tiksliai nepamenu ir pats, bet iki šiol žinau, kad jausmas buvo unikalus ir veikiausiai nepakartojamas.

Netrukus iš viršaus nusileido virvė, kurią man teko prisisegti prie savęs, kad būčiau ištrauktas viršun. Po minutėlės aš jau buvau ten pat, iš kur neseniai nušokau ir plačiai šypsodamasis sunkiai rinkau žodžius tam, kad apsakyčiau, ką patyriau per tas kelias svaiginančias laisvojo kritimo sekundes.

Perpublikuota iš: Ekstremalas.lt