Titulinis| Istorija| Asociacija| Nariai| Objektai| Saugumas| Diskusijų forumas| Parama komandai| Kontaktai

Paieška

Įrašykite užklausą:

Naujienos

RJ Team

Informacija

Diskusijų forumas

Plepadėžė

Komentuoti įrašai

Įrašų archyvas

Raktažodžiai

boogie Dream jumping Ekstremalas.lt Europa F/X Gariūnų tiltas halloween Hanner Istarske Toplice Kaunas Kjerag kranai Kroatija Lenkija Lietuvos rekordas Lysenfjord Mens Day Norvegija Panemunė Panemunės tiltas Pazinska jama pirmašuoliai RAPT Reval hotel ropejumping saugumas studentas uola Varšuva Vilnius Challange Ергаки Зуб Дракона Красноярск На Грани Проект 9и8

Naujas šuolių su virve rekordas arba treti pasaulyje, įveikę Šaan Kają

Uolos aukštis – 250, šokta nuo 230, laisvo kritimo aukštis – 170 metrų! Apie liepos 4 dieną Ukrainoje, ant Šaan Kajos uolos, pasiektą naują Lietuvos šuolių su virve rekordą Ekstremalas.lt jau operatyviai informavo. Šiandien savo skaitytojams siūlome paskaityti ekstremalo Arvydo Vasiliausko mintis apie kelionę į Krymą.

“Rašydamas šį „trip raportą” pabandysiu apžvelgti šimtus įspūdžių, kuriuos teko patirti kartu su kolegomis, atliekant milžiniškus šuolius.

Idėja atlikti šuolius Šaan Kajoje gimė, kai pirmieji nuo jos nušoko komanda iš Sankt Peterburgo R.A.P.T ir “Zhileznij Most” iš Ukrainos. Tad mes – esame trečioji komanda, kurie įveikė šią uolą.

Kokia turėtų būti ši kelionė? Kilo idėja atlikti naują šuolių liniją, tam tikra prasme auginant naują “Rope Jumperių” kartą ir pildant savo grupę naujais nariais.

Idėjos pagrindas toks, kad į kelionę vyksta tik keletas asociacijos narių (dabar vykau aš, Darius ir Marius), o visą kitą likusią grupę sudaro ne asociacijos nariai o tiesiog paprasti žmonės nepažįstantys vieni kitų (šioje kelionėje tai buvo: Modestas, Vaidas, Romas, Ignas, Paulina ir Tatjana).

Jie visą savaitę dirba kartu su profesionalais ant labai sudėtingo objekto, kelionėje atsiskleidžia visi žmogaus pliusai ir minusai, jis supranta ar toks hobis jam tinka ar nelabai.

Ir štai birželio 29 dienos vakare išvykstame iš Vilniaus. Tą pačią dieną grįžau iš kelionės, kurioje įkopiau į Monblano viršukalnę ir tuoj pat susikrovęs kitus daiktus, kilometrines virves išvykau į kitą.

Apie Ukrainą iki kelionės stengiausi išsiaiškinti kuo daugiau, bet ten, ką mes pamatėme, daugumai sukėlė milžinišką kultūrinį šoką.

Vos pervažiavus sieną (tai užtruko vos 2 valandas) atsidūrėme lig kitame pasaulyje, 20 metų atgal. Supratau, kad mūsų automobilis gali ir nepasiekti kelionės tikslo.

Keliai siaubingi, atrodė, kad netrukus nulėks ratai, krato, tranko, baisu. Norėdami turėti mažiau problemų pasienyje ir vežtis mažesnį svorį, maisto atsargas nusprendėme nusipirkti Žitomiro mieste.

Tai buvo mūsų klaida, neįvertinome, kad deficitas egzistuoja netgi puikiame prekybos centre. Pirmą kartą savo gyvenime stovėjau eilėje prie duonos.

Apsiperkant už 600 grivinų (apie 250 litų) visą laiką prie kasos stovėjo apsauginis nustebęs kupiūrų gausa mano rankose ir net davė man “super pirkėjo” kortelę su 5 procentų nuolaida.

Kelionė tęsiasi, GPS‘ai rodo, netrukus bus autostrada, bet išvažiuojame į tikrąją ta žodžio prasme akmenimis grįstą kelią… Ir taip – apie 20 kilometrų. Nebesuprantu, kaip mašina nesubyra.

Privažiuojam vietinį gyventoją, klausiame, kaip rasti normalų kelią iki Krymo. Atsako, „Bolše Chrienovij dorogi nebudit” (“Daugiau prasto kelio nebus”). Žinoma, viskas buvo labai panašiai.

Pasikratę ir dardėję dar apie 20 km išvažiavome ant Kijevas-Odesa autostrados, ten mūsų greitį stabdė tik karts nuo karto prastesnės kelio atkarpos ir bagažinė ant stogo, kuri neleido mums viršyti 150km/val.

Jei pagalvojote ar nebuvo mūsų sustabdę policininkai, lakstant tokiais greičiais, buvo (smile-šypsena). Piniginėje atsidedame apie 150 grivinų (apie 50 litų), susimokame ir lekiame toliau. Turėjome šeštąjį pojūtį, kur stovi policijos ekipažai, tai sumokėti “kelio mokestį” teko vienintelį kartą.

Taip per 36 valandas nusikratėme iki Alupkos miestelio Kryme, kur ir buvo debesyse pasislėpęs mūsų kelionės tikslas.

Einame apžiūrėti Šaan Kajos, kuris reiškia „Kalnų vanduo”. Ieškome girininkų, kurie turėtų mus nuvežti iki uolos, nes kelias be galo ilgas.

Girininkų būdelės, kuri turėjo stovėti konkrečioje vietoje, nebėra, dingusi. Galiausiai ,per vietinius susirandame girininką, kuris atvyksta iki mūsų su motoroleriu.

Tai – kareiviškai apsirengęs diedukas „Dedia Miša”. Sakome, kad mes iš Lietuvos atvykome paskraidyti.

Sako žinau, bet bus daug bėdų, kadangi reikės pinigų (davė suprasti kad reikės mokėti kyšius už viską: gyvenimą rezervate, užvežimą įrangos ir evakuaciją ir t.t.). Na bet, kad teks mokėti už tokias egzotiškas paslaugas mes jau žinojome ir buvome su tuo susitaikę.

Atvažiuoja “GAZ 66″ karinis sunkvežimis, sumetame savo įrangą ir pajudame į kalną. Važiuojame tokiais takeliais, kur sunku patikėti, kad transporto priemonė galėtų pravažiuoti.

Tyliai su nuostaba pareiškiame pagarbą rusiškai technikai (sunkvežimis suvartoja tik 50 litrų 100 kilometrų).

Atvažiavome, išsikrovėme, čia gyvensime penkias dienas. Dalis įsirengė palapinėse, dalis – uoloje.

Įsirengę stovyklą, lipome uolą apžiūrėti ir aptarti, nes jau kitą dieną reikės viską įrengti. Įlipti į uolą užtrunka 30-40 minučių, su įranga – nemažiau valandos. Per dieną tekdavo lipti 1-3 kartus.

Ryte atsikėlę susidėjome reikalingiausią įrangą, kurią reikėjo užsinešėme ant 250 metrų aukščio uolos. Kiekvienam – apie 30 kg mantos, tad su didelėmis kuprinėmis, panašūs į sraigę Olaivą iš Keistuolių teatro, ir tokiu pat greičių kaip sraigės, užpuškėjome ant uolos.

Pradėjome 600 metrų ilgio “vazos” pertempimo darbus. Sunkiausia buvo pertempti virvutę nuo uolos krašto į medžius esančius apatiniame vazos tvirtinime.

Šių darbų metų vos išvengėme skaudžių traumų ar net mirtinų įvykių porai komandos narių. Vienam komandos nariui leidžiantis virve nuo uolos, ir paskui save tempiant pertempimo virvutę, nuo uolos atskilo plytos dydžio akmuo.

Pasišokinėdamas ir skriedamas žemyn pataikė į nusileidimo virvę (prakirto virvės šarvą, nutraukė pora gijų) ir praskriejęs 20 cm nuo galvos komandos nariui nubildėjo žemyn.

Nuleidus virvutę iki žemės, mums ją reikėjo pernešti per slėnį apaugusį medžiais. Darydavome specialius tvirtinimo taškus, kad virvės ilgis netrukdytų pereiti slėnio, po to tie taškai būdavo atleidinėjami ir taip ištiesiant pilna virvutės ilgį nuo kalvos viršaus iki galutinio taško.

Virvutės pratempimui užtrukome visą dieną, kiek žinome, rusams tai padarė per dvi. Kitą dieną šia virvute buvo pertempiamos pagrindinės vazos virvės.

Įtemptos vazos ilgis siekė 600 metrų. Tą pačią dieną buvo įrengtos stabdymo ir šuolio virvės, užkėlimo sistema. Žmonių motyvacija buvo labai didelė: kartais net nesileisdavome žemyn pavalgyti, kol neatlikdavome darbų. Juokdavomės, kad “gyvename ant vandens ir bombonkių” (čiulpiamųjų saldainių).

Šuolių diena. Pirmasis, kaip ir dažniausiai, šokau aš. Galvojau, kad, nuo Šaan Kajos, dėl laiko stygiaus, šoksiu tik kartą, todėl norėjau išnaudoti viską, kas įmanoma.

Atsistojau ant “exito”, nuolat galvojau apie savo kūno padėtį tokiame ilgame „free falle” (laisvas kritimas).

Girdžiu atgalinę atskaitą. 10… 9… 8…1… ir išeinu į stabilų laisvąjį kritimą. Pamažu “išeinu ant pilvo” ir patiriu ir ilgą, ilgą kritimą.

Artėja medžiai, žvilgt į virvės likutį, mintyse, akimirksniu, pamaniau praeisiu ir praėjau. Vėliau iš foto ir video paaiškėjo, kad greičiausiai pasiekiau absoliutų Šaan Kajaus rekordą, sustojau vos metras nuo medžių viršūnių. Gerų emocijų užteko visai dienai.

Po manęs šoko kolega Darius, vėliau Asociacijos narys Marius. Po to prasidėjo neprofesionalų valanda.

Iki jiems šokant, daug kalbėjomės ir treniravomės su įranga, todėl šokant jiems didesnių bėdų neiškilo.

Per pirmąją ir antrąją šuolių dieną nušoko likusieji: Modestas, Romas, Tatjana, Paulina, Ignas ir Vaidas. Parengti sistemą šuoliui trunka pusantros val. todėl smarkiai džiaugėmės, kad užteko jėgų ir ištvermės nušokti visiems komandos nariams.

Bendras reziumė: Šaan Kajos uolos aukštis 250 metrų, šuolio vieta – 230 metrų, laisvojo kritimo – 170-180 metrų, bendras kritimas su stabdymu – 190-200 metrų, 8 sekundės laisvojo kritimo. Įrangos svoris – 260 kg, kelionėje užtrukome 72 valandas iš jų -11 valandų muitinėje.”

Komentarų: 0 Paskelbti FaceBook Tiesioginė nuoroda

Šuolis su virve – nuo drąsos priepuolio iki adrenalino svaigulio

Savaitgalį Kaune viešėję šuolių su virve virtuozai surengė ekstremalių išbandymų kupiną renginį “Rope Jumping Halloween 2009″. Savo pasirodymams svečiai iš sostinės pasirinko vieną labiausiai pamėgtų objektų – Panemunės pėsčiųjų tiltą.
Jei vadinamasis “helovynas” neatsiejamas nuo siaubo ir kitų baisybių, tai galima sakyti, kad šeštadienį nuo ryto ant pėsčiųjų tilto besibūriavę Rope Jumping asai tokią atmosferą sugebėjo meistriškai sukurti apsieidami be banalybėmis tapusios “helovyniškos” atributikos. Šuolinių su virve fanatikų susibūrime anaiptol nebuvo lėkšta ir nuobodu – nei kaukių, nei persirengėlių ar kitokių gąsdinimų čia net neprireikė. Pakankamą kiekį adrenalino garantavo itin ekstremalūs šuoliai nuo Panemunės tilto. Šuolininkai pasiekė neoficialų rekordą – per dieną buvo atlikti net 28 šuoliai. Beje, šįkart Ekstremalas.lt komanda juos ne tik stebėjo iš šalies. Šių eilučių autorius viską išmėgino savo kailiu būdamas tarp nemažo būrelio pirmašuolininkų.
“Dabar žinosi, apie ką tiek laiko rašei, o vis nebuvai patyręs”, – šypsojosi šuolių su virve krikštatėviu Lietuvoje laikomas Arvydas Vasiliauskas.
Taigi šįkart bent trumpai perteiksime tai, ką teko išgyventi didžiuliu greičiu skriejant žemyn ir palengva sustojant visai netoli apačioje tekančio Nemuno vandens paviršiaus.
“Aš drąsus, tikrai nieko baisaus čia nebus. Tik ką nušoko mergina, o prieš ją vienas po kito šokę du bičiuliai panoro tai pakartoti dar po vieną kartą. Vadinasi, tai tikrai veža”, – tokios pirmosios mintys sukosi galvoje išgirdus pasiūlymą pagaliau gyvai išbandyti, ką reiškia vadinamasis “fryfolas” (angl. Freefall – laisvasis kritimas) ir tas užburiantis jausmas.
“Naudojame naują sistemą. Vadinamajai “vazai” panaudota ilgesnė virvė. Taip kiek įmanoma suminkštintas tempimas. Pats tuo įsitikinsi – šuolio pabaigoje stabdymas bus lengvas ir švelnus. Ši sistema ypatinga ir tuo, kad padaryta šuoliui tiesiai į apačią, su minimaliu švytuoklės efektu”, – detaliai apie šuoliui skirtos sudėtingos virvių sistemos įpatumus papasakojo Arvydas, taip lyg dar labiau padrąsindamas šuoliui.
Tuo metu, kai Arvydas su kitu “Vilnius Rope Jumping team” nariu Dariumi demonstravo, kaip teisingai užsidėti apraišus, mintyse vis dar jaučiausi ramus.
“Ar visur aptempta pakankamai? Imk mano pirštines, kad būtų komfortabiliau”, – pusiau juokais pasiūlo Darius ir po akimirkos nusiima nuo rankų veikiausiai profesionaliems alpinistams skirtas juodas pirštines bei laikinai perleidžia jas man.
“Pasirink, nuo kur šoksi, – pasiūlo Arvydas ir trumpai primena pagrindines instrukcijas. – Įsivaizduok, tarsi mėgintum pasiekti ir įsitverti į priekyje, tolėliau esantį skersinį. Ištiesęs rankas turi šokti į priekį pasviręs maždaug 45 laipsnių kampu.”
Išklausęs nurodymų, imu galvoti apie vietą šuoliui. Galimybės yra dvi – perlipti per tilto turėklus ir atsistoti ant atbrailos nugara į juos arba dar metru padidinti laisvo kritimo aukštį ir stryktelti tiesiai nuo turėklų viršaus. Mąstyti pernelyg nėra kada, nes už nugaros stovi dar du ne mažiau entuziastingai nusiteikę pirmašuoliai. Taigi renkuosi antrąjį variantą: “Jei jau šokti, tai šokti, kad ilgam pakaktų.”
Po akimirkos jau ropščiausi ant turėklų. Tik tada supratau, kad visa manyje buvusi drąsa, iki tol man stovint ant kieto grindinio, staiga vienu ypu išgaravo. Kojos ėmė nevalingai drebėti, o žiūrint žemyn, šypsena veide nebebuvo tokia natūrali ir nerūpestinga.
Ką tik buvo pradėję nesmarkiai lynoti, tad nuo dulksnos turėklai gerokai sušlapo ir tapo slidūs. Man už nugaros „žemo starto” pozicijoje su virve rankose stovi Arvydas, pasirengęs taisyklingai paleisti virvę pasku mane, vos tik žengsiuu tą savo pamišėlišką žingsnį. Kad nenugarmėčiau žemyn anksčiau laiko, paprašau pagalbos iš pašalės: “Gal galit kas nors ranką paduot?”
Čia vėl pirmasis suskumba Darius. Taigi dešine ranka nesmarkiai atsiremiu jam į petį, o kaire – į Arvydą. Išmušė lemtinga akimirka – aš jau ant turėklo viršaus! Akimirką dirsteliu žemyn ir suvokiu, kad geriau to nedaryti, nes antraip mano šuolis su virve taip ir liks tik svajone, o aplink susirinkusiems smalsuoliams ir patyrusiems RopeJumper’iams tai sukels nemažai juoko ar bent jau tylaus prunkštimo.
Akimirką pasižiūriu į kairę, kur stovi bičiulis su vaizdo kamera ir fiksuoja bene didžiausią mano gyvenime iššūkį (vis dar dvejoju ir svarstau, kad akrobatinis skrydis su Jurgiu Kairiu galbūt tam irgi prilygo). Po to pasisuku į dešinę, iš kur į mane nutaikytas fotoaparato objektyvas.
“Viskas gerai. Buvai drąsus iki šiol, tai nepraskysk ir dabar. Ne tu pirmas, ne tu paskutinis… Kelis kartus giliai įkvėpk ir atmink, ką kažkada yra sakęs Arvydas, Darius ir kiti „Rope Jumping team” nariai – kuo ilgiau galvosi, tuo mažiau šansų, kad nušoksi”, – maždag tokius žodžius mintimis ištariau pats sau.
Jau ketinau kaip tik kelis kartus giliai įkvėpti ir buvau bepradedąs tariamą saviįtaigos ir raminimo “seansą”, bet kur tau! Arvydas užbėgo visoms dvejonėms ir kitiems bereikalingiems samprotavimams už akių ir ėmė garsiai skaičiuoti: “Pasiruošęs? Trys!.. Du!.. Vienas..!”
Akimirką pamaniau, kad imsiu rėkti jam atgal kažkur ne sykį jau girdėtą frazę: “Ne, ne, palauk. Leisk susikaupti. Aš tuoj, tuoj nušoksiu…”
Bet ne, kažkas veikiausiai prilaikė už liežuvio ir mintyse akimirksniu suskambo banalus, bet šiuo atveju teisingas šūkis: “Dabar arba niekada!”
“Einaaa!”, – po skaičiaus vienas nuskambėjo jokių vilčių nepaliekanti Arvydo komanda ir aš atsispyręs “su vėjeliu” skrieju žemyn. Beje, vėjelis iš apačios tikrai pūtė nemenkai, nes atrodė, kad ant galvos užmaukšlintas gobtuvas atlieka parašiuto funkciją.
Viskas vyko labai greitai. Nežinau, ar ten mano šešėlis, ar atvaizdas vandenyje artėjo nežmonišku greičiu, bet susidurti su nė vienu iš jų taip ir nepavyko. Jau po akimirkos sustojau ir likau kaboti žemyn galva. Tiesa, pamiršau paminėti, kad skirtingai nei buau iki tol įpratęs matyti šuolius su virve, aš, kaip ir dauguma kitų “helovyno” pirmašuolių ir patyrusių asų, šįkart buvau pririštas iš nugaros, kad adrenalino antplūdis kraujyje būtų mamsimalus, kai krenti veidu žemyn upės link.
Smagiai siūbuodamas po tiltu ir vis negalėdamas atsitokėti, savo emocijoms apsakyti negailėjau balso stygų. Ką šūkavau, tiksliai nepamenu ir pats, bet iki šiol žinau, kad jausmas buvo unikalus ir veikiausiai nepakartojamas.
Netrukus iš viršaus nusileido virvė, kurią man teko prisisegti prie savęs, kad būčiau ištrauktas viršun. Po minutėlės aš jau buvau ten pat, iš kur neseniai nušokau ir plačiai šypsodamasis sunkiai rinkau žodžius tam, kad apsakyčiau, ką patyriau per tas kelias svaiginančias laisvojo kritimo sekundes.

Rope Jumping_1

Savaitgalį Kaune viešėję šuolių su virve virtuozai surengė ekstremalių išbandymų kupiną renginį “Rope Jumping Halloween 2009″. Savo pasirodymams svečiai iš sostinės pasirinko vieną labiausiai pamėgtų objektų – Panemunės pėsčiųjų tiltą.

Jei vadinamasis “helovynas” neatsiejamas nuo siaubo ir kitų baisybių, tai galima sakyti, kad šeštadienį nuo ryto ant pėsčiųjų tilto besibūriavę Rope Jumping asai tokią atmosferą sugebėjo meistriškai sukurti apsieidami be banalybėmis tapusios “helovyniškos” atributikos. Šuolinių su virve fanatikų susibūrime anaiptol nebuvo lėkšta ir nuobodu – nei kaukių, nei persirengėlių ar kitokių gąsdinimų čia net neprireikė. Pakankamą kiekį adrenalino garantavo itin ekstremalūs šuoliai nuo Panemunės tilto. Šuolininkai pasiekė neoficialų rekordą – per dieną buvo atlikti net 28 šuoliai. Beje, šįkart Ekstremalas.lt komanda juos ne tik stebėjo iš šalies. Šių eilučių autorius viską išmėgino savo kailiu būdamas tarp nemažo būrelio pirmašuolininkų.

“Dabar žinosi, apie ką tiek laiko rašei, o vis nebuvai patyręs”, – šypsojosi šuolių su virve krikštatėviu Lietuvoje laikomas Arvydas Vasiliauskas.

Taigi šįkart bent trumpai perteiksime tai, ką teko išgyventi didžiuliu greičiu skriejant žemyn ir palengva sustojant visai netoli apačioje tekančio Nemuno vandens paviršiaus.

“Aš drąsus, tikrai nieko baisaus čia nebus. Tik ką nušoko mergina, o prieš ją vienas po kito šokę du bičiuliai panoro tai pakartoti dar po vieną kartą. Vadinasi, tai tikrai veža”, – tokios pirmosios mintys sukosi galvoje išgirdus pasiūlymą pagaliau gyvai išbandyti, ką reiškia vadinamasis “fryfolas” (angl. Freefall – laisvasis kritimas) ir tas užburiantis jausmas.

“Naudojame naują sistemą. Vadinamajai “vazai” panaudota ilgesnė virvė. Taip kiek įmanoma suminkštintas tempimas. Pats tuo įsitikinsi – šuolio pabaigoje stabdymas bus lengvas ir švelnus. Ši sistema ypatinga ir tuo, kad padaryta šuoliui tiesiai į apačią, su minimaliu švytuoklės efektu”, – detaliai apie šuoliui skirtos sudėtingos virvių sistemos įpatumus papasakojo Arvydas, taip lyg dar labiau padrąsindamas šuoliui.

Tuo metu, kai Arvydas su kitu “Vilnius Rope Jumping team” nariu Dariumi demonstravo, kaip teisingai užsidėti apraišus, mintyse vis dar jaučiausi ramus.

“Ar visur aptempta pakankamai? Imk mano pirštines, kad būtų komfortabiliau”, – pusiau juokais pasiūlo Darius ir po akimirkos nusiima nuo rankų veikiausiai profesionaliems alpinistams skirtas juodas pirštines bei laikinai perleidžia jas man.

“Pasirink, nuo kur šoksi, – pasiūlo Arvydas ir trumpai primena pagrindines instrukcijas. – Įsivaizduok, tarsi mėgintum pasiekti ir įsitverti į priekyje, tolėliau esantį skersinį. Ištiesęs rankas turi šokti į priekį pasviręs maždaug 45 laipsnių kampu.”

Išklausęs nurodymų, imu galvoti apie vietą šuoliui. Galimybės yra dvi – perlipti per tilto turėklus ir atsistoti ant atbrailos nugara į juos arba dar metru padidinti laisvo kritimo aukštį ir stryktelti tiesiai nuo turėklų viršaus. Mąstyti pernelyg nėra kada, nes už nugaros stovi dar du ne mažiau entuziastingai nusiteikę pirmašuoliai. Taigi renkuosi antrąjį variantą: “Jei jau šokti, tai šokti, kad ilgam pakaktų.”

Po akimirkos jau ropščiausi ant turėklų. Tik tada supratau, kad visa manyje buvusi drąsa, iki tol man stovint ant kieto grindinio, staiga vienu ypu išgaravo. Kojos ėmė nevalingai drebėti, o žiūrint žemyn, šypsena veide nebebuvo tokia natūrali ir nerūpestinga.

Ką tik buvo pradėję nesmarkiai lynoti, tad nuo dulksnos turėklai gerokai sušlapo ir tapo slidūs. Man už nugaros „žemo starto” pozicijoje su virve rankose stovi Arvydas, pasirengęs taisyklingai paleisti virvę pasku mane, vos tik žengsiuu tą savo pamišėlišką žingsnį. Kad nenugarmėčiau žemyn anksčiau laiko, paprašau pagalbos iš pašalės: “Gal galit kas nors ranką paduot?”

Čia vėl pirmasis suskumba Darius. Taigi dešine ranka nesmarkiai atsiremiu jam į petį, o kaire – į Arvydą. Išmušė lemtinga akimirka – aš jau ant turėklo viršaus! Akimirką dirsteliu žemyn ir suvokiu, kad geriau to nedaryti, nes antraip mano šuolis su virve taip ir liks tik svajone, o aplink susirinkusiems smalsuoliams ir patyrusiems RopeJumper’iams tai sukels nemažai juoko ar bent jau tylaus prunkštimo.

Akimirką pasižiūriu į kairę, kur stovi bičiulis su vaizdo kamera ir fiksuoja bene didžiausią mano gyvenime iššūkį (vis dar dvejoju ir svarstau, kad akrobatinis skrydis su Jurgiu Kairiu galbūt tam irgi prilygo). Po to pasisuku į dešinę, iš kur į mane nutaikytas fotoaparato objektyvas.

“Viskas gerai. Buvai drąsus iki šiol, tai nepraskysk ir dabar. Ne tu pirmas, ne tu paskutinis… Kelis kartus giliai įkvėpk ir atmink, ką kažkada yra sakęs Arvydas, Darius ir kiti „Rope Jumping team” nariai – kuo ilgiau galvosi, tuo mažiau šansų, kad nušoksi”, – maždag tokius žodžius mintimis ištariau pats sau.

Jau ketinau kaip tik kelis kartus giliai įkvėpti ir buvau bepradedąs tariamą saviįtaigos ir raminimo “seansą”, bet kur tau! Arvydas užbėgo visoms dvejonėms ir kitiems bereikalingiems samprotavimams už akių ir ėmė garsiai skaičiuoti: “Pasiruošęs? Trys!.. Du!.. Vienas..!”

Akimirką pamaniau, kad imsiu rėkti jam atgal kažkur ne sykį jau girdėtą frazę: “Ne, ne, palauk. Leisk susikaupti. Aš tuoj, tuoj nušoksiu…”

Bet ne, kažkas veikiausiai prilaikė už liežuvio ir mintyse akimirksniu suskambo banalus, bet šiuo atveju teisingas šūkis: “Dabar arba niekada!”

“Einaaa!”, – po skaičiaus vienas nuskambėjo jokių vilčių nepaliekanti Arvydo komanda ir aš atsispyręs “su vėjeliu” skrieju žemyn. Beje, vėjelis iš apačios tikrai pūtė nemenkai, nes atrodė, kad ant galvos užmaukšlintas gobtuvas atlieka parašiuto funkciją.

Viskas vyko labai greitai. Nežinau, ar ten mano šešėlis, ar atvaizdas vandenyje artėjo nežmonišku greičiu, bet susidurti su nė vienu iš jų taip ir nepavyko. Jau po akimirkos sustojau ir likau kaboti žemyn galva. Tiesa, pamiršau paminėti, kad skirtingai nei buau iki tol įpratęs matyti šuolius su virve, aš, kaip ir dauguma kitų “helovyno” pirmašuolių ir patyrusių asų, šįkart buvau pririštas iš nugaros, kad adrenalino antplūdis kraujyje būtų mamsimalus, kai krenti veidu žemyn upės link.

Smagiai siūbuodamas po tiltu ir vis negalėdamas atsitokėti, savo emocijoms apsakyti negailėjau balso stygų. Ką šūkavau, tiksliai nepamenu ir pats, bet iki šiol žinau, kad jausmas buvo unikalus ir veikiausiai nepakartojamas.

Netrukus iš viršaus nusileido virvė, kurią man teko prisisegti prie savęs, kad būčiau ištrauktas viršun. Po minutėlės aš jau buvau ten pat, iš kur neseniai nušokau ir plačiai šypsodamasis sunkiai rinkau žodžius tam, kad apsakyčiau, ką patyriau per tas kelias svaiginančias laisvojo kritimo sekundes.

Perpublikuota iš: Ekstremalas.lt

Komentarų: 0 Paskelbti FaceBook Tiesioginė nuoroda

Šuoliai su virve ir šuolių saugumas

Jau praėjo ne mažai laiko nuo tada, kai pirmą kartą pradėjau dirbti su virvėmis, laipioti bei šokinėti, todėl manau šis straipsnis ir sukaupta asmeninė patirtis apie šuolių saugumą daugeliui duos daug naudos.

Daugelis klausia manęs, kaip ateiti į šį sportą. Dabar pateiksiu kelis patarimus. Iš pradžių reikia gerai apmąstyti ar to man reikia, nes šis sportas yra skirtas toli gražu ne kiekvienam. Reikia įvertinti savo sugebėjimus ir sveikatos būklę. Susirasti profesionalią komanda, su kuria galima atlikti savo pirmąjį šuolį ir dar karta apgalvoti ar tai ką padariau man patiko ir tam galiu paskirti savo laisvalaikį. Prisiminti, kad šis sportas yra labai pavojingas, kartais nelegalus. Pagalvoti apie finansus, nes sportas nėra iš pigiųjų. Taip pat papasakoti artimiesiems apie tai, kuo ruošiatės užsiimti. Gerai susipažinti su įrangos panaudojimu bei šuolių saugumu.

Kalbėti apie šuolių saugumą reikia pradėti nuo pačios pradžios, tai yra naudojamos įrangos. Šuoliams yra naudojama alpinistinė įranga ir standartiniai alpinistiniai apraišai. Yra tekę matyti, kaip kai kurie šuolininkai naudoja tik apatinius apraišus. Šioje vietoje esu labai kategoriškas ir esu ne kartą girdėjęs kaip žmonės iškrenta iš apatinių apraišų, net ne šuolio metu, o atlikdami pagalbinius darbus, kitas pavojus tas, kad nenaudojant viršutiniu apraišų yra rizikuojama pažeisti nugarą. Renkantis apraišus būtina, kad jie atitiktų UIAA saugumo standartus. Pirkdami taip pat turite pasidomėti ar apraišai atlaiko smūgi ne mažesnį kaip 15kN, viršutiniai – ne mažiau kaip 10kN. Taip pat yra tekę matyti šuolininkų ir laipiotojų naudojančių savo apraišus labai dažnai ir jų reguliariai netikrinančiu. Apraišai kaip ir visi kiti tekstilės gaminiai dėvisi, todėl būtinai turi būti prižiūrimi ir keičiami ne rečiau, kaip 3 metai.

Virvė yra pats svarbiausias dalykas šuoliuose, todėl jai turi būti skiriamas didžiausias dėmesys. Kaip jau žinot, šuoliams yra naudojamos tik dinaminės virvės diametru ne plonesnės, kaip 10,5-11mm. Svarbiausia, niekada nenaudokite vienos virvės, niekas niekada negali garantuoti, kad gamybos procese nepadarytas brokas, ar atsitiktinai nepatikrinę jos kokybės atliekate šuolius. Apsauginė virvė šuolio metu visada turi būti šiek tiek palaida, ji neturi gauti smūgio, nes jei virvės bus vienodo ilgio nebus gaunamas norimas rezultatas, smūgis bus didesnis. Svarbiausia, virvė turi būti nuolat tikrinama po šuolių, pastebėję bent kokius pakitimus ant virvės šarvo nedelsiant ją keiskite. Niekada šuoliams nenaudokite statinių virvių, tai būtų tas pats kas šokti ant troso, be jokio tamprumo, tai mirtinai pavojinga. Tvirtinant virvę prieš šuolį būtina žinot, kad virvė turi būti izoliuota nuo trinties, tam tinka bet kas, kas atsparu trinčiai (priešgaisrinės žarnos, laistymo žarnos ir t.t.).

Teoriškai šuolį su virve galima atlikti nenaudojant jokių „metalų“, bet profesionaliuose šuoliuose jūs neišsiversite be karabinų, pakilimo įtaisų, skridinių, įv. tipo blokantų, saugos ir nusileidimo įtaisų ir t.t. Patartina šuoliams naudoti tik labai stiprius karabinus, nes kaip parodė daugelio laipiotojų bei alpinistų patirtis, tai kas užrašyta ant karabino apie jo atlaikymo galimybes ne visada atitinka tikrovę. Todėl rekomenduoju naudoti 50kN karabinus šuolio metu. Pagalbiniams darbams tinka ir kiti karabinai. Svarbiausia paminėti, kad visa įranga turi būti sertifikuota ir tik įmonių gaminančių įranga alpinistams. Tvirtinimuose ir savisaugoje neišsiversime be įvairaus ilgio kilpų, kilpos taip pat turi būti apsaugotos nuo trinties tvirtinimo vietose ir turi atlaikyti smūgį ne mažesnį kaip 22kN. Retai matomas šuolininkų su virve tarpe yra šalmas, jis tikrai nepamaišo, bet kokiame ekstremaliame sporte.

Mazgus dažniausiai naudoju dviejų tipų: aštuoniukę arba dviguba aštuoniukę, dar vadinamą zuikio ausimis. Šie mazgai ypatingi tuo, kad mažiausiai silpnina virvę, bei gerai užsiveržia. Svarbiausia mazgą surišti taisyklingai, taip bus ne tik saugiau, bet ir po šuolių lengviau atrišti. Šuolių metu patartina mazgus nuolat tikrinti ir kas keli šuoliai juos perrišti iš naujo kitoje vietoje.

Visa įranga turi būti laikoma sausoje, vėsioje vietoje. Virvėms kenkia ultravioletiniai saulės spinduliai bei drėgmė, todėl stenkitės ją laikyti kuo toliau nuo šių neigiamų veiksnių. Karabinai ir kiti metalai turi būti apsaugoti nuo smėlio, purvo ir vandens, nes tai taip pat gali atsiliepti jų tarnavimo laikui.

Šuolių fizika yra paremta „fall faktoriumi“ (kritimo faktorius), kuo jo koeficientas didesnis tuo smūgis šuolio metu didesnis. Kritimo faktoriaus koeficientas yra nuo 0 iki 2. Jį paskaičiuoti ganėtinai lengva , iš patirties sakau, kad pats minkščiausias smūgis būna tuomet, kai „fall faktorius“ yra tarp 0,1 ir 0,5, todėl šuoliai turi būti paremti sūpynių principu. Kai koeficientas yra tarp 1 ir 2 yra didelė rizika susižeisti arba žūti.

Dabar pabandysiu nupasakoti patį paprasčiausia tvirtinimo būdą. Tvirtindami virve prie tilto atbrailos visų pirma įvertinkite jos tvirtumą, kuris turi būti ne mažesnis kaip 25kN (1kN ~102kg), tvirtinkite kilpomis, geriausia iš 3 taškų. Kilpos turi būti izoliuotos, niekada nekabinkite virvių ant to pačio tvirtinimo taško, tvirkinkite ant skirtingų. Ant kilpų kabantys karabinai turi būti du ir susukti į priešingas puses tam, kad virvė atsidūrusi trumpoje karabino ašyje jo nesulaužytų. Toliau rišame mazgus pagrindinei ir apsauginei virvėms. Abi virvės turi būti izoliuotos nuo trinties. Tikrinkite tvirtinimą kelis kartus, didelį dėmesį skirkite karabinams, stebėkite ar jie tikrai užsukti. Toliau žmogus turi nusileisti virve žemyn ir pažymėti taip vadinamus „dead line‘us“ (galutinius taškus) pagrindinei bei atsarginei virvėms. Čia reikia žinoti kad šokant virvė dar labiau išsitemps todėl riškite aukščiau. Atlikus visus darbus geriausia iš pradžių mesti svori ir stebėti trajektoriją bei tvirtinimo taškų darbą. Prieš tai reikia apgalvoti ar žmogų bus galima greit nuleisti ar pakelti įvykus neplanuotai situacijai. Ir dar būtinai prisiminkite, kad ir kokia būtu gera įranga, ją panaudojus neprotingai ir be patirties rezultatas gali būti tragiškas.

Arvydas Vasiliauskas „Vilnius RJ Team“

Komentarų: 2 Paskelbti FaceBook Tiesioginė nuoroda
2009 - 2010 © Dainius Pilypas a.k.a. "Soldier" | Patalpinta: HostIN.lt :: Patikimas ir pigus hostingas!